pezalai

Taigi, mūsų gudrieji mokslininkai prikūrė kasečių tipų, magų ir visokio kito gėrio, tačiau kaip ir būdinga žmogui  viso šito buvo vis maža. Liaudis baisiai skundėsi kasečių triukšmais (kas jiems beliko), ir pirko įpatingai tik pirmo tipo kasetes. Taigi mokslininkai, fizikai, pankai, ir kiti moksliukai iš „Dolby“ korporacijos pusę metų kraipė galvas, krapštė ausis, kol išrado gana puikų būdą, kaip tuos triukšmus nugramzdinti. Štai čia metas papasakoti apie „Dolby B“ ir „Dolby C“ kompandrines triukšmų slopinimo sistemas.

Viskas paprasta kaip trys pirštai. Liaudis pamatė, kad pagrindinė vieta, kur būriuojasi triukšmai dažnių juostoje, yra aukšti dažniai. (Dar net ir geruose buitiniuose maguose yra girdimi pačio magnetofono trakto triukšmai pačiuose žemiausiuose dažniuose, bet jų jau net ir Čekas Norrisas vargiai ar nuslopintų, nes juos kelia pati atkūrimo galvutė). Taigi, tam kad susidoroti su aukštais dažniais, buvo sukurtos tokios sistemos, kurios buvo pavadintos KOMPANDERIAIS. O kompanderiai veikė sekančiai. Įrašant kasetes, „Dolby” NR (noise reduction, angl.) būdavo įjungiama. Tai įjungdavo grandinę, kuri filtru atskirdavo aukšto dažnio, „minkštus” (supraskit kaip norit) garsus nuo kitų ir juos dirbtinai iškeldavo. Garsai išsikeldavo, tačiau kasetės triukšmas likdavo tokio pačio lygio. Vėliau, atkuriant, procesas vykdavo atvirkščiai. Tie iškelti garsai atvirkštinio filtro būdavo lygiai tiek pat sumažinami. Svarbiausia, kartu su tais garsais buvo sumažinamas ir kasetės triukšmas (jei kyla klausimų kodėl triukšmas įrašant neišsikelia, o atkuriant sumažėja, klausiam komentaruose). Taip sėkmingai buvo užpatentuotos dvi sistemos, „Dolby C”  ir „Dolby B”(buvo ir daugiau, bet kasetiniuose maguose šitos populiariausios). Skirtumas tarp šitų dviejų buvo tik toks, kad C sistema turėjo didesnio statumo filtrą. Anas keldavo aukštus dažnius, ir vėliau juos slopindavo 20 dB per oktavą statumu, kolei B slopino tik 10 dB per oktavą. Galima suprasti, kad C gerumas tik tas, kad galėjo labiau nuleist triukšmą, tačiau buvo tikimybė jog atkūrimo procesas vyks ne taip tiksliai kaip B sistemoje ,nes 20 db per oktavą - nemenkas atstumas, ne visi filtrai galėjo taip kokybiškai vaikščioti. Tačiau, visuotinai priimta, kad „Dolby C” slopina geriau.

Štai mūsų jaunieji rokeriai taškė galvas, naudojo šitas sistemas ir vargo nematė iki to laiko kol kasečių era baigėsi, ir į rinką atėjo jo didenybė CD. Kaip ir minėjau, iškilo labai opi liaudžiai kasetinių įrašų restauravimo problema. O aš pajamiau ir atlikau kelis tyrimus, nes norėjau išsiaiškinti kaip geriausiai restauruoti garso kasetę.

Tyrimai buvo tokie. Kasetiniu magu, naudojant profesionalią garso kortą, į kiekvieną kasetės tipą buvo įrašyti du Igorio Stravinskio divertismento „Fėjos bučinys” ketvirtosios dalies įrašai. Vienas gi buvo įrašytas įjungus Dolby C sistemą, kitas be jos. (nenaudojau Dolby B, nes tiesiog C yra geresnė. Believe it). Tie įrašai, kurie buvo nepaveikti Dolby, buvo restauruoti naujai - naudojant bene geriausią, brangiausią ir t.t. triukšmų valymo programinę įrangą „Algorithmix NoiseFree” (free trial versiją, o ne laužtą, in your face!). Dabar kaip šitas daiktas veikia? Sekančiai. Visas garso spektras yra padalijamas į tūkstančius dalių (ką ten tūkstančius, milijonus gal net), ir kiekviena iš tų dalių yra kruopščiai išanalizuojama, tiek kaip viena, tiek lyginant su visu spektru. Taip skaitmeniškai yra atskiriamas triukšmas nuo originalaus garso. Yra visi valdikliai, valdantys slopinimo kiekį, slopinimo santykį ir t.t. viskas labai user friendly. Išsikastruojam garsą kiek tik norim. Faktas, turim du būdus kaip restauruot kasetę, slopint triukšmus senuoju Dolby, ar restauruot įrašus naujoviškai. Kuris būdas geresnis?

Tam kad tai iššsiaiškinti, aš paėmiau ir atlikau keletą tyrimų su tais įrašais. Pirmasis vadinosi įrašo lygio tyrimas. Juo buvo siekiama išsiaiškinti, kuris juostelės tipas gali labiausiai įsimagnetinti. Ir durniui aišku, kad geriausiai įsimagnetina ketvirto tipo juostelė, tačiau man labiau pirštai niežtėjo išsiaiškinti, kiek tiksliai mažiau (decibelais, ne magnetinio stiprio matavimo vienetais (!)) įsimagnetina pirmo bei antro tipo juostelės. Nes? Ogi tam, kad triukšmas juostiniame mage, visada lieka vienodas, o didesnis įrašo lygis tik padidina signalo - triukšmo santykį, o didelis signalo triukšmo santykis, patikėkit manim yra užskaitomas dalykas. Dariau taip. Didžiausiu galimu lygiu, (kad nebutu peregruzo, peak‘ų angl.) diskretizavau (skaitmenizavau dar kitaip tariant, o dar kitaip tariant perrašiau iš kasetės į kompą) nelemtąjį įrašą. Tada, palikęs tokius pat gain‘o nustatymus, skaitmenizavau antro bei pirmo tipo kasečių įrašus. Viską kruopščiai išanalizavęs gavau, jog antro tipo juostelė (greičiausiai dėl magnetofono viduje esančių pamagnetinimo srovės or what so ever nustatymų) įsimagnetina silpniau nei pirmo tipo juostelė. Bet šis skirtumas buvo kažkur apie pusę decibelo. Taigi, galima teigt kad jautės neitin. Tačiau bendras pirmo ir antro tipo juostelių garso lygio skirtumas, lyginant su ketvirto tipo juostele, siekė kažkur taip paėmus 4.5 dB. (Čia iškart paaiškinu, kad dvigubo garso lygio pokytis yra lygus 6 dB pagal europos standartus, 3 dB pagal USA). Taigi taip, ištikro, tas ketvirto tipo juostelės didesnis įsimagnetinimas makes sence. Oplia!

Tolesnis tyrimas - sudėtingesnis. Obertonų ir triukšmo tyrimas…..

Katras čia pasirodys truputis vėliau.

Taigi, kol dar prisimenu ir tam kad nepamiršti, čia dabar papasakosiu apie bakalaurinio tyrimą. Dalim turbūt, nes backi nemenkas gavosi.

Pradėsim va nuo biški istorijos. Didelėm magnetinėm juostom išėjus iš mados ir protingąjam žmogui išradus kasetes (cassette pranc. – maža dėžutė), visas muzikos įrašų klausymasis tarsi atgimė. Senosios juostos ir juostiniai magai, buvo dideli ir nepatogūs, užimdavo daug vietos, trukdavo daug laiko juostas pakeisti, tačiau dėl savo didelio sukimo greičio ir juostos pločio, įrašą atkurdavo puikiai. Nesigirdėdavo jokio triukšmo, iškraipymų, atsikurdavo visa dažnių juosta (t.y. patys auksčiausi dažniai nuo 16 kHz kurios žmogus girdi vangiai, atsikurdavo be problemų, o kad juos atkurti tiksliai juostoje, patikėkit manim, reikia daug pasistengt). Čia vartotoją pasiekusios kasetės buvo visiškai kitokios ir veikė visiškai kitaip. Kadangi jos buvo palyginti mažos, žmogai galėdavo pasiimt savo kasetinius walkman‘us ir klausytis einant į darbą, sportuojant ir t.t. tačiau kokybė, atkuriama kasečių, buvo palyginti tragiška. Mažas juostos plotis ir lėtas sukimosi greitis padarė savo.

Kaip bebūtų,taip yra, kokybė jauniesiems pankrokeriams buvo iki lemputės ir visas šitas kasečių klausymosi vajus neblogai atėjo į madą. Netgi buvo pavadintas „Kasečių kultūra“. Šitai galbūt daugiau dėl to, kad atsiradus kasečių grotuvams, atsirado ir kasečių įrašytuvai (angl. recorder). Kadangi jie buvo pakankamai pigūs (tai buvo pirmasis namudinio įrašo meikinimo variantas, kitas variantas vadinosi „Mokėk milijoną, važiuok į studiją“), chebrytė tik ką išmokę keturis akordus ir sudėję pirmuosius savo tekstus, piešdavo savo meną į kasetes, platindavo, dalindavosi su kitais. Taip atsirado įrašų, kurių niekada anksčiau nebuvo galima išgirsti. Taigi jauniesiems kasečių klausytojams ir atlikėjams nuo visos šitos kasečių kultūros taip paleido vidurius, kad dabar yra prisirinkę belekiek namudinių įrašų, ir buvę jaunieji muzikos klausytojai, dabar jau nešiojantys akinius ir švarkus darbe baisiai stresuoja, kraipo galvas ir nežino ką su tais įrašais daryti, kaip juos galima restauruoti, kaip kokybiškai pervesti į skaitmeninį formatą, kur įrašas laikui bėgant neprarastų savo kokybės(čia reiktų suprasti, kad kasetę galima išmest sudrožt, ji gali išsimagnetinti, o skaitmeninį įrašą mes įsirašome į kompaktą, pridarome daug kopijų, arba paliekame kietame diske, ir po 100 metų, net ir stipriai lyjant ar sningant lauke, įrašo kokybė nepasikeis), tuo labiau klausytis įrašų per savo mages, kompus, ipodus, meškafonus ir bala dar žino ką.

O dabar apie techninę bazę. Visa šita liaudis dažniausiai įrašinėdavo savo įrašus į pagrindinius keturis kasečių tipus. IEC type I, type II ir type IV. Trečio tipo nėra, ir neklauskit kodėl. Klauskit Čeko Norriso, jis kogero žino. Pirmas tipas buvo pats prasčiausias, bet pigiausias. Pirmo tipo juostelė buvo dengta geležies oksidu, ir tas oksidas labai pagadino reikalus, nes juosta įsimagnetindavo sunkiai, skleisdavo daug triukšmų. Įrašo buvo galima klausyti, tačiau su menku galvos skausmu. Gi antro tipo juostelė, pagaminta iš chromo dioksido, skleisdavo žymiai mažiau triukšmų, ir galėjo labiau įsimagnetinti, tuo įgalindama patį įrašą groti garsiau. Geriausiai, kaip žinia pasirodydavo ketvirto tipo juostelė, kuri buvo pagaminta iš grynos geležies, ir atkurdavo įrašą tokia kokybe, kuri prilygdavo seniems geriems juostiniams magams. Tačiau šis juostelės tipas buvo brangus, aišku jį grodavo tik brangesni magai, ir jis buvo labai pažeidžiamas, juostelė tiek droždavo magnetofono galvutę, tiek ją pažeidus mikliai surūdydavo, taip sakant trys keturi ir po įrašo būdavo.

…..

Taigi, šiandien tiek istorijos ir technikos, rytoj papasakosiu apie tyrimą ir restauravimą jei kam bus įdomu.

Po ilgo ir no-liferiško savaitgalinio darbo akropoly (mažjoji raidė) ir mios (mažoji raidė) primygtino reikalavimo jos nefilmuoti (juokas), supratau jog jokia chinese inkariuku parodija nebus patogesne už USSR batų gaminimo paslaptis. Prieš jus - dabar ko ne vienetinis egzempliorius. The most comfortable shoes ever.

Esmė tame, kad Jėzus prisikėlė.

Neįmanoma tapo įmanoma.

Čia yra tikrasis stebuklas.

Kiaušinį išmargint bet kas gali.

Ištrauka iš katik per eilinę lietuvišką TV matyto filmo dialogo, kurį papildė puiki vaizdinė medžiaga:

“…Jie nupjauna maitinančioms motinoms krūtis, kad šios negalėtų maitinti. Taip, jie tai daro…”

Metas miegot vaikai. Dabar tėveliai prisimins senus laikus.

Žiū, čia kurią dieną radau tokią didelę ir storą knygą:

Iš neturėjimo ką veikti, pradėjau vartyt:

Nustebęs verčiau toliau…

Dar toliau..

Žasliai. Pasaulyje dar neatrastas valščius.

Nežinau, kiek čia realybės, bet jei išties šitas faktas yra tikras, tai mane tikrai sudomintų architekto požiūris. Į karališką architektūrą.

Būna, kažkada, kad vat ima ir paveda kompas. Tenka sėdėt, perrašyt, formatuot, hackint, crackint, backupint, restorint. Pasėdi taip dieną, sutvarkai. Viskas vėl veikia. Atsikeli nuo kedės, pasižiūri per langą. Jauties taip,  lyg iš vonios išėjęs. Kvepiantis, nusiprausęs švarus.

Poto mastai, kaži kelinta čia išdurnėjimo stadija?

Kada aš rimtai vonioj buvau?

Dude, get a life..

Už mažiau nei 100 Lietuviškų baksų gali prisikraut pilną vežimą maitos, šikamo popieriaus, daiktų kurių pamatei ir užsimanei ir kurių tau visiškai nereik…

… ir šiaip, stuff’o kurio pasidėjęs po pirkiniais parduotuvėj atrodysi labai daug prisipirkęs storas ir riebus  supermaket no-liferis…

Neseniai čia kada bevažiuodams darban užmačiau lauke esanti termometra:

Tuo labiau pasistebėjo ir pavasariška Storo nuotaika: